Svarbi informacija

Svarbi informacija

2012-11-12

Jungtis prie vandentiekio tinklų: nėra galimybių ar noro?

Jungtis prie vandentiekio tinklų: nėra galimybių ar noro?

 

Kol vieni gyventojai neriasi iš kailio, bandydami įrengti vandentiekio ir nuotekų infrastruktūrą, kiti prie bendrųjų tinklų nesijungia – nuotekos leidžiamos neretai į kiauras išgriebimo duobes, teršiant gruntą. Tačiau situacija netrukus turėtų pasikeisti.


Iki 2014 m. pabaigos 95 proc. kiekvienos savivaldybės gyventojų turi būti aprūpinami viešojo vandens tiekėjo tiekiamu vandeniu ir nuotekų tvarkymo paslaugomis (Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 13 str. 1 punktas). Miestuose ir didesnėse gyvenvietėse ši norma pasiekta, tačiau mažosiose gyvenvietėse ir sodinininkų bendrijose gyventojai geriamuoju vandeniu dažniausiai apsirūpina iš šulinių, o nuotekas leidžia į išgriebimo duobes. Nedideliuose ir tankiai apgyvendintuose sodų sklypuose greta miestų, mažosiose gyvenvietėse tai gresia ekologine katastrofa.

Šiuo metu Europos Sąjungos paramos prioritetai yra vandentiekio tinklų modernizavimas ir plėtra bei nuotekų valymo įrenginių modernizavimas ir statyba. ES finansavimu vandentiekio ir nuotekų sistemoms įsirengti per savivaldybes arba vandens tiekimo įmones gali pasinaudoti gyvenviečių bendruomenės ir sodininkų bendrijos. Tačiau gyventojai menkai žino apie šias galimybes, o jeigu ir bando kreiptis, susiduria su daugybe kliūčių: reikalaujama detaliųjų planų, techninių projektų, savivaldybės ir vandens tiekėjai nesiima projektų dėl per mažo gyventojų skaičiaus ir didelių atstumų ir t. t.

Diskusijų klube „Spaudos forumas“ buvo ieškoma atsakymo, kokios priežastys kliudo civilizuotai sutvarkyti vandens tiekimą ir nuotekas sodininkų bendrijose bei mažosiose gyvenvietėse? Ką daryti, kad vandens tiekimas ir nuotekos būtų sutvarkytos tinkamai?

 

Iniciatyva priklauso savivaldybėms

Dalius KRINICKAS, Aplinkos ministerijos Vandenų politikos skyriaus vedėjas:

Tiek Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatyme, tiek Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo plėtros strategijoje įtvirtintas siekis, kad nuo 2015 m. sausio 1 d. 95 proc. savivaldybių gyventojų būtų aprūpinti viešojo vandens tiekėjo tiekiamu vandeniu ir nuotekų tvarkymo paslaugomis. Savivaldybėms, atsižvelgiant į teisės aktus, numatytas pagrindinis vaidmuo, užtikrinant šią paslaugą gyventojams.

Iki 2008 m. birželio mėnesio savivaldybės turėjo parengti geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros plėtros planus, kuriuose turėjo būti numatyti būdai ir plėtros etapai – miestuose, miesteliuose, savivaldybėse, kuriose yra sodininkų bendrijos. Iki praėjusių metų pabaigos tokius planus buvo parengusios 26 savivaldybės.

Susiduriame su atvejais, kai minėta infrastruktūra priklauso gyventojams arba sodininkų bendrijoms. Šiuo atveju įstatymuose numatyta alternatyva: jeigu infrastruktūra priklauso tretiesiems asmenims, Savivaldybės iniciatyva ši infrastruktūra gali būti išperkama Savivaldybės arba jos kontroliuojamos vandens tiekimo įmonės. Vyriausybė yra patvirtinusi tvarką, kaip šis procesas turi vykti. Taip pat gali būti sudaromos trišalės sutartys.

Noriu pabrėžti, kad visais atvejais iniciatyvos turi imtis savivaldybės.

Kęstutis KAROSAS, Vilniaus miesto savivaldybės Energetikos ir statinių skyriaus vedėjas:

Vilniaus mieste 89 proc. gyventojų naudojasi vandens tiekėjo paslaugomis, 86 proc. gyventojų teikiamos nuotekų tvarkymo paslaugos. Todėl nustatytas rodiklis iki 2015 m. tiekti šias paslaugas 95 proc. gyventojų nėra labai didelis.

Sostinėje problemų kyla dėl to, kad gyventojai yra labai išsibarstę. Tai lėmė gaivališkos pastarojo meto statybos, kurių rezultatas – namai pastatyti, bet nėra nei kelių, nei vandentiekio ar nuotekų tinklų. Pagrindinė problema – šiose gyvenvietėse ir sodininkų bendrijose įrengti infrastruktūrą. Esame numatę tam lėšų, kurių pagrindinis šaltinis – Europos Sąjungos lėšos, prisidedant Savivaldybei ir vandens tiekėjams. Jeigu šiuos planus pavyks įgyvendinti, tai vanduo centralizuotai bus tiekiamas 97 proc. gyventojų, o nuotekos centralizuotai bus tvarkomos 98 proc. gyventojų. Pasinaudodami šiomis lėšomis, pasiektume labai aukštą rodiklį. Tačiau esama problemų dėl infrastruktūros projektavimo.

Sodininkų bendrijose, kur gyvena daugiau negu 50 būsimų vartotojų, visa žemė yra privati, jos nepalikta bendriesiems poreikiams (šiuo atveju – nutiesti komunikacijoms). Tokia problema jau kilo Tarandėje. Numatytos milijoninės lėšos, tačiau jau dvejus metus stringa projektavimas, nes žemių savininkai neleidžia per jų žemes tiesti komunikacijų.

Kita problema – sodininkų bendrijos. Į jas atvedame vandentiekį, nuotekų tinklus, bet žmonės prie jų jungiasi labai vangiai. Siekiant skatinti procesą, galima iš dalies finansuoti projekto parengimą, tinklų klojimo sąnaudas. Kiekvienu atveju galima ieškoti konkrečių problemos sprendimo būdų. Yra sodininkų bendrijų, kurios savo lėšomis parengė techninius projektus ir kreipėsi į Savivaldybę paramos.

Taigi problema yra ne vien užtikrinti kokybišką paslaugą, bet ir patraukti vartotojus jungtis prie tinklų. Milijonai užkasami, o vartotojų skaičius yra mažas. Šias problemas Vilniaus savivaldybė ketina išspręsti per ketverius penkerius metus.

 

Gyventojai nesijungia prie bendrųjų tinklų

Dalia MAŽELIENĖ, UAB „Vilniaus vandenys“ kokybės skyriaus vadovė:

Mes kovojame su vėjo malūnais, skatindami kai kuriuos gyventojus prisijungti prie nutiestų tinklų. Jiems gerai taip, kaip yra. Be Savivaldybės, be Aplinkos apsaugos agentūros, be sankcijų, manau, to nepadarysime.

Vladislovas  BUTKEVIČIUS, Lietuvos sodininkų draugijos pirmininkas:

Pirmiausia sudarykite sąlygas prisijungti prie bendrųjų tinklų, o tada reikalaukite prie jų prisijungti ir aiškinkitės, kodėl žmonės nesijungia. Jeigu tokių tinklų nėra, tai prie ko jungtis?

Dalius KRINICKAS, Aplinkos ministerijos Vandenų politikos skyriaus vedėjas:

Šį kovą buvo sudaryta tarpžinybinė darbo grupė, kurioje dirba Aplinkos ministerijos, vandens tiekėjų, Savivaldybių asociacijos, Kainų komisijos bei kiti atstovai. Viena šios grupės susitikimo temų buvo skirta skatinti gyventojus prisijungti prie nutiestų tinklų. Šiaulių savivaldybė kartu su vandens tiekimo įmone UAB „Šiaulių vandenys“ pateikė savo geros praktikos pavyzdžių, kai buvo pasiektas 70 proc. vartotojų prisijungimo rodiklis. Pagal juos darbo grupė išskyrė 12 geros praktikos žingsnių, kurie leido pasiekti gerų rezultatų. Vienas iš tokių žingsnių tas, kad Šiaulių savivaldybė pati inicijavo ir parengė projektus, o gyventojams teliko atlikti tam tikrus darbus savo žemėje, kad būtų tiekiamas vanduo ir surenkamos nuotekos. Buvo organizuojamas projekto viešinimas, susitikimai su gyventojais, bendrijomis. Ši patirtis yra aprašyta ir išplatinta per Vandens tiekimo įmonių bei Savivaldybių asociacijas.

Taigi yra teigiamų pavyzdžių, kaip savivaldybės pasiekia norimų rezultatų.

 

Įstatymai sukurti, bet jie neveikia

Vladislav KONDRATOVIČ, Vilniaus rajono savivaldybės Investicijų skyriaus vedėjas:

Vilniaus rajone didelių problemų kyla dėl išsibarsčiusių gyvenviečių ir žemės nuosavybės. Išspręsti problemas vien Savivaldybės jėgomis neįmanoma, nes vien išpirkti žemėms reiktų didelių investicijų.

Artimiausios nuotekų valyklos yra už 10 km. Analogiška situacija ir dėl vandens tiekimo. Vilniaus rajone veikia dvi komunalinės įmonės, kurios net kartu su Savivaldybe nėra pajėgios finansiškai išspręsti šių problemų. Vilniaus rajono sodininkų bendrijose gyvena Vilniaus gyventojai, taigi gal problemas verta būtų spręsti abiem Savivaldybėms kartu.

Šiuo metu Vilniaus rajono savivaldybė ir jos komunalinės įmonės vykdo apie 16 rangos sutarčių, kurios yra susijusios su gyvenviečių vandentvarka, bendra projektų vertė – apie 80 mln. Lt. Šie projektai turi būti įgyvendinti per dvejus metus, tačiau kasdien situacija keičiasi kaip kare: tai gyventojas nepatenkintas, tai atsiranda kitokių problemų.

Yra tinklų, kurie buvo nutiesti ir prieš 40 ar 50 metų – juos reikia renovuoti. Siekis iki 2015 m. gyventojus aprūpinti viešojo vandens tiekėjo tiekiamu vandeniu ir nuotekų tvarkymo paslaugomis yra geras, bet iš kur paimsime tiek viskam lėšų? Kyla problemų ir dėl senųjų tinklų priklausomybės – jie niekur neregistruoti.

Vilniaus rajone rengiamas specialusis planas, todėl sodininkų bendrijos dar gali kreiptis dėl prisijungimo. Tačiau planas yra tik sprendiniai, o ne bankas, iš kurio galima paimti pinigų infrastruktūrai.

Vladislovas  BUTKEVIČIUS, Lietuvos sodininkų draugijos pirmininkas:

Nors įstatymai yra priimti, bet praktiškai jie net nepradėti įgyvendinti. Vilniuje yra 238 sodininkų bendrijos. Centralizuoto vandens tiekimo paslauga gali naudotis tik 38 sodininkų bendrijos. Nuotekos centralizuotai tvarkomos tik keliose sodininkų bendrijose.

Viena iš Vilniaus sodininkų bendrijų „Šeškinė“, esanti Vilniaus centre, 2005 m. parengė ir 2007 m. buvo patvirtintas detalusis planas. Tačiau iki šiol bendrija dar neturi centralizuotai tvarkomų nuotekų, nors pinigai iš gyventojų buvo surinkti – projektas kainavo apie 90 tūkst. Lt. Atrodo, kad šis projektas pagaliau bus pradėtas vykdyti kitais metais.

Taigi situacija yra kone nulinė, projektai įgyvendinami labai sunkiai.

Vilniaus rajono savivaldybės atstovas sako, kad tokia situacija susidarė dėl išbarstytų gyvenviečių, sodininkų bendrijų, bet Vilniuje yra 238 sodininkų bendrijos, o situacija – tokia pat. Savivaldybės neskiria reikiamo dėmesio, žmonės viską daro už savo pinigus.

Šiuo metu sodininkų bendrijos kooperuojasi ir gręžia vandens gręžinius, nes reikia kaip nors apsirūpinti vandeniu. Tačiau reikia pripažinti, kad norint tiesti tinklus, kyla problemų dėl žemės nuosavybės. Problema ir didelės investicijos, kurių reikia įrengti infrastruktūrą.

 

Gyventojų vangumas gresia nuostoliais

Bronius MIEŽUTAVIČIUS, Lietuvos vandens tiekėjų asociacijos prezidentas:

Vandens tiekimo įmonės gyvena iš lėšų, kurias surenka. Vadinasi, jeigu jūs negalite investuoti, už jus turi investuoti visi kiti gyventojai, nes vandens kainoje nėra nė vieno cento plėtrai. Visi šie projektai yra nuostolingi ir niekuomet neatsipirks. Buvo dėta labai daug pastangų, kad projektai būtų pradėti plėtoti, bet nė viena Savivaldybė neturi tiek savo lėšų, kad galėtų nutiesti tinklus į sodininkų bendrijas. Pridėjus problemas dėl privačios žemės, aprūpinti vandentiekiu ir tinkamai tvarkyti nuotekas sodininkų bendrijose darosi labai sudėtinga.

Tačiau vien vandens įmonės tokių problemų neišspręs, nes finansiškai tai nėra įteisinta investicija. Kita vertus, sunku įtikinti ir akcininką, steigėją dėti pinigus ten, kur, kaip iš anksto žinoma, investicija bus nuostolinga. Šių pinigų reikia modernizuoti nusidėvėjusius tinklus. Kalbant apie plėtrą, reikia pastebėti, kad negalima plėstis, jeigu esami kvartaliniai, magistraliniai tinklai nesutvarkyti, neparengti prijungti naujų vartotojų.

Vilma SLAVINSKIENĖ, Aplinkos ministerijos ES fondų valdymo skyriaus vedėja:

Europos Sąjunga skyrė pinigų šioms problemoms spręsti – pinigai dar ne visi panaudoti, bet jie jau yra suplanuoti, sudaryti valstybės projektų sąrašai.

Vandens tiekimo įmonės, kaip galimi pareiškėjai, pateikia Aplinkos ministerijai savo sąrašus. Ministerija, atsižvelgdama į Europos Sąjungos direktyvų reikalavimus, nacionalinių strategijų reikalavimus, atrenka prioritetus ir sudaro sąrašus. Pavyzdžiui, buvo pradėta nuo gyvenviečių, kuriose gyvena ne mažiau 2 tūkst. gyventojų, šiuo metu prioritetai teikiami saugomoms teritorijoms, gyvenvietėms, kuriose gyvena 500 ir net mažiau gyventojų. Tačiau tai yra vandens tiekimo įmonių ir savivaldybių sprendimas. Ministerija neplanuoja nei kvartalų, nei gatvių tinklų. Tačiau gyventojų vangumas jungtis yra viena iš priežasčių, kodėl savivaldybės ir vandens tiekimo įmonės tokių objektų netraukia į sąrašus. Pagal šiuo metu patvirtintas finansavimo sąlygas, pareiškėjams keliama sąlyga, jog per metus nuo projekto įgyvendinimo turi būti pajungti visi gyventojai, kurie buvo numatyti kaip siektinas rezultatas. Nepasiekus šio tikslo, pareiškėjai turės sugrąžinti paramą.

Sodininkų bendrijos gali gauti Europos Sąjungos paramą, bet pirmiausia jos turi kreiptis į Savivaldybę ir vandens tiekimo įmonę.

Vladislav KONDRATOVIČ, Vilniaus rajono savivaldybės Investicijų skyriaus vedėjas:

Sodininkų bendrijos neturi gyvenvietės statuso. Finansavimo sąlygų apraše nenumatyta, kad galima finansuoti sodininkų bendrijų prisijungimą prie tinklų. Žemė priklauso privatiems asmenims.

Vladislovas  BUTKEVIČIUS, Lietuvos sodininkų draugijos pirmininkas:

Kiekvienoje sodininkų bendrijoje yra ir privačios, ir valstybinės žemės. Taigi tinklai klojami valstybinėje žemėje.

Dalius KRINICKAS, Aplinkos ministerijos Vandenų politikos skyriaus vedėjas:

Infrastruktūros plėtros planuose, numatydama viešojo vandens tiekimo teritorijas, kiekviena Savivaldybė taip pat gali įtraukti sodininkų bendrijas.

Vladislav KONDRATOVIČ, Vilniaus rajono savivaldybės Investicijų skyriaus vedėjas:

Tačiau kaip mes įteisinsime faktą, kad Vilniaus rajono savivaldybėje esančioje sodininkų bendrijoje gyvena Vilniaus miesto gyventojas? Kaip Aplinkos projektų valdymo agentūrai (APVA) arba kitai institucijai pasakysime, kad numatytas rodiklis pasiektas? Juk konkrečiame sodininkų bendrijos sklype niekas neregistruotas – sklypo savininkas yra, bet jis ten negyvena.

 

Trūksta ūkiško požiūrio

Kastytis TUMINAS, APVA direktorius:

Šie projektai įgyvendinami jau 10 metų. Per tą laiką jau visi turėjo įsisąmoninti ir projektų parengimo principą, ir finansavimo tvarką, ir galimybes. Kalbant paprastai, galima finansuoti kiekvieną gyventoją, tačiau svarbiausia problema – prioritetai. Aplinkos ministerija, nustatydama finansavimo sąlygas, nustato ir pagrindinius prioritetus, kokiomis sąlygomis projektai gali būti finansuojami. Kitus prioritetus nustato Savivaldybė.

Viena iš kliūčių realizuoti projektus yra detalieji planai, be kurių negalima rengti ir kitų projektų – techninių ir investicinių. Tačiau detaliesiems planams Europos Sąjunga ir valstybė skyrė per 100 mln. Lt. Daugelis Savivaldybių pinigus jau panaudojo ir įgyvendino projektus. Vilniuje yra gerų šių projektų realizavimo pavyzdžių. Vienas tokių – Balsių gyvenamasis rajonas. Į jį nuvedus komunikacijas, sudaromos prielaidos prijungti bent 7 tūkst. gyventojų – kartu su aplinkinėmis sodininkų bendrijomis. Taip buvo galima išspręsti situaciją ir dėl kitų Vilniaus sodininkų bendrijų prijungimo prie centralizuotų tinklų – reikėjo tik ūkiško požiūrio, teisingai nustatyti prioritetus.

Taigi galimybės pirmiausia priklauso nuo vietos savivaldos, nuo prioritetų nustatymo. Tačiau būtina įvardyti ir kliuvinius. Pagrindinis jų tas, kad sodininkų bendrijos neturi lėšų detaliesiems planams parengti. Ten, kur galima, reikia apjungti [planuojant infrastruktūrą – G. D.] sodininkų bendrijas, teritorijas, esančias arčiau miesto, ir pradėti tvarkyti kompleksiškai. Jeigu detaliajame plane užfiksuojama, kaip turi būti tvarkoma ta ar kita teritorija, patys bendrijos nariai gali ieškoti sprendimų, kooperuodamiesi su Savivaldybe.

Šiuo metu vyrauja chaosas. Į inžinerinę infrastruktūrą ir aplinką gyventojai patys investuotoja tose gyvenvietėse ir sodininkų bendrijose, kurios yra arčiau miesto. Kuo ilgiau delsiama tokiose teritorijose rengti detaliuosius planus, tuo didesnis gyventojų pasipriešinimas kils ateityje. Gyventojai pyksta dėl to, kad tiesiant bendrąsias komunikacijas ardoma jų aplinka, sutvarkyta asmeninėmis lėšomis.

Artėja naujas, 2014 m. finansavimo periodas, kuriam Savivaldybės turi rengtis iš anksto, peržiūrėti ir iš naujo įvertinti prioritetus, sudaryti sąlygas sodininkų bendrijas, mažąsias gyvenvietes įtraukti į programos finansavimą. Nėra nieko blogiau, kaip leisti užstatyti atskirus sklypus chaotiškai.

Bronius MIEŽUTAVIČIUS, Lietuvos vandens tiekėjų asociacijos prezidentas:

Mes diskutuojame ir bandome likviduoti pasekmes, o juk svarbiausia nustatyti priežastis, išsiaiškinti, kodėl ratai važiuoja pirm kuino, kodėl mes vejamės gyvenvietes su vandens ir nuotekų tinklais, o ne atvirkščiai. Priežastis ta, kad Lietuvoje per daug vandens, kur dursi – ten vanduo, todėl taip sparčiai ir vystosi satelitinės gyvenvietės. Mes siūlėme keisti įstatymus, kurie neleistų miestui plėstis tokiais būdais, kokiais plečiasi dabar: verslininkas nusiperka žemės ūkio paskirties žemės, keičia jos paskirtį, išdalija sklypais ir juos parduoda. Taip kuriasi kvartalai. Turi būti nuspręsta, kad sklypus galima pardavinėti tik tuomet, kai nutiestos komunikacijos.

Kastytis TUMINAS, APVA direktorius:

Mums svarbu išspręsti problemas, kurios atsirado jau susiformavusiose gyvenvietėse, sodininkų bendrijose. Būtina ieškoti lėšų parengti detaliuosius planus, nes gyventojai tikrai tokių lėšų nesurinks.

Investicija į vandentiekio ir nuotekų tinklus nuostolinga. Tai socialinė paslauga, todėl turi būti sudarytos vienodos sąlygos kiekvienam Savivaldybės gyventojui gauti šią paslaugą. Savivaldos užduotis – ieškoti investicijų, būdų, kaip sudaryti prieigas prie centralizuotos sistemos. Akcentuoju, kad pati finansavimo sistema leidžia pasinaudoti Europos Sąjungos lėšomis tiek rengiant detaliuosius planus, tiek techninius projektus. Savivaldybės turi teisingai nustatyti prioritetus. Manau, kad to siekti reikia per Tarybos narius. Jeigu Savivaldybės teisingai pasirinks prioritetus ir roges ruoš vasarą, yra galimybių išspręsti visas minėtas problemas.

 

Genė Drungilienė

Spaudos forumas

svetainiu kurimas